Pranešimų archyvas

2009 m. birželio 5 d., penktadienis

Draugijos valdybos nario A.Bleizgio laiškas dėl šeimos gydytojo funkcijų

Dėl būtinybės peržiūrėti šeimos gydytojo vykdomas funkcijas.

Dabartinė padėtis. Šiuo metu Lietuvoje PSP organizuota taip, kad BP gydytojams yra priskirta prievolė vykdyti daugybę nemedicinių funkcijų, kurias galima sąlyginai pavadinti socialinėmis paslaugomis. Jas teikti PSP grandies gydytojus įpareigoja teisės aktai, visų pirma šeimos gydytojo norma, kur šeimos gydytojo pareigoms priskirta tai, kad gydytojas privalo bendradarbiauti su kitomis įstaigomis. Deja, to bendradarbiavimo išraiška didžiąja dalimi yra ne kas kita, o įvairios dokumentacijos, dažniausiai popierinės, pildymas. Tokios paslaugos nėra tiesiogiai susiję su gydytojo, kaip medicinos srities profesionalo, specialybės samprata bei jo vaidmeniu ir reikšme visuomenės funkcionavimui. Tai visų pirma šios paslaugos:
1) įvairių pažymų apie dabartinę sveikatos būklę ir tinkamumą mokytis ir/ar dirbti išdavimas darželinukams, moksleiviams, studentams, dirbantiesiems tikrinantis sveikatą profilaktiškai;
2) darbingumo ekspertizė ir nedarbingumo pažymėjimų išdavimas;
3) pažymų į mokymosi, darbo ar draudimo įstaigas išdavimas po persirgtos ligos;
4) siuntimų į NDNT pildymas bei specialiųjų poreikių nustatymas;
5) išsamių išrašų apie persirgtas ligas išdavimas, kai to reikalauja institucijos, kaip antai Karo prievolės komsija, ar tikrinantis sveikatą vairuotojų teisėms gauti kitoje įstaigoje;
6) pranešimai į Visuomenės sveikatos centrus apie įtariamą ar nustatytą užkrečiamą ligą.
Galima toliau tęsti paslaugų, kai šeimos gydytojas privalo pats išduoti pažymas arba žymia dalimi prisidėti tvarkant reikiamus dokumentus (pvz., pateikiant juos GKK), sąrašą.
Suprantame, kad iš esmės tokios paslaugos visuomenei, jos grupėms ar atskiriems asmenims yra reikalingos. Tačiau prašome išsamiai išnagrinėti dabartinę situaciją ir pripažinti, kad tokia tvarka, kai aukščiau paminėtas ir nepaminėtas funkcijas šeimos gydytojai privalo vykdyti (maža to, daugumą jų – nemokamai), toliau tęstis nebegali. Žemiau pateikiame argumentus, kodėl nuo PSP grandies būtina nuimti prievolę teikti tokias „pseudomedicinines“ paslaugas.
1. Tokių paslaugų teikimas užima daugiau nei pusę gydytojo darbo laiko, ypač jeigu tenka pildyti krūvą dokumentų arba ieškoti informacijos visoje ambulatorinėje kortelėje. Kaip taisyklė, šio darbo patikėti kitam komandos nariui neįmanoma, vien todėl, kad pagalbininkų (slaugytojų) trūksta arba išvis nėra darbuotojų, kuriam galima būtų pavesti tai atlikti. Akivaizdus faktas, kad socialinių darbuotojų ar administratorių, kurie ir atliktų tokias socialines funkcijas, turi tik reta įstaiga, nes papildomų darbuotojų dėl menko finansavimo neįmanoma išlaikyti. Kai kada teisės aktai tik gydytojo kvalifikaciją turinčiam specialistui leidžia atitinkamus dokumentus pildyti ar išduoti, nors akivaizdu, kad daug ką galėtų padaryti slaugytojas ar kitas ASPĮ darbuotojas.
Todėl BPG yra priverstas arba dirbti viršvalandžius, aukoti savo laisvalaikį, arba „vogti“ laiką nuo savo pacientų, kurie kreipiasi iš tiesų dėl ligos ar kitos rimtos medicininės priežasties, kai jiems reikia pagalbos „čia ir dabar“. Laiku nesulaukę pagalbos, pastarieji tokiu atveju turi pagrįstą teisę piktintis dėl to, kad tenka laukti už gydytojo durų, ir gali išvis „pabėgti“ į kitą PASPĮ.
2. Gydytojas yra priverstas išmanyti daugybę teisės aktų, reglamentuojančių socialinius-ekonominius dalykus bei numatančių įvairaus laipsnio administracinę bei netgi baudžiamąją atsakomybę. Tie teisės aktai dažnai keičiasi, gydytojas praktikas dėl darbo krūvio nėra pajėgus kasdien sekti, ar šimtai teisės aktų dar galioja, ar nėra kokių jų pasikeitimų. Informavimo sistemos, kurios dėka gydytojai ir kiti suinteresuoti asmenys operatyviai gautų informaciją apie teisės aktų pasikeitmus, nėra sukurta. Teisės aktus priimančios ar įgyvendinančios įstaigos taip pat retai kada pasirūpina tinkamu PASPĮ informavimu.
3. Savo darbe nuolat jaučiame ne tik moralinę bei profesinę atsakomybę, bet ir priversti prisiimti milžinišką teisinę, administracinę bei finansinę atsakomybę, kurią užkrauna gydytojams socialių paslaugų teikimas, nes virš savęs nuolat jaučiame aibės kontroliuojančių institucijų alsavimą – VLK ir jos padalinių, Sodros, Visuomenės sveikatos centrų ir t.t., kurios stokoja noro patarti arba padėti probleminiais atvejais, kai dėl išaiškinimo kreipiasi patarimo pats gydytojas. Tačiau netingi atlikinėti patikrų ir už menkiausią, netgi vien formalų, prasižengimą, bausti tiek gydytoją, tiek gydymo įstaigą. Dažnai neatsižvelgiama į tai, kad gydytojas suklydo vien dėl didelio darbo krūvio, nuovargio, arba dėl subjektyvių priežasčių – kaip antai aptakiai suformuluotų teiginių teisės aktuose, oficialaus išaiškinimo, kaip tą teisės aktą taikyti, nebuvimo, arba dėl dažno teisės akto kaitaliojimo, apie ką kontroliuojančios institucijos nepasivargina laiku pranešti.
4. Gydytojai praktiškai nuolat yra „fronto linijoje“. Vienoje pusėje – pacientai, kurie pageidauja ir netgi reikalauja iš gydytojo dokumentų, kurie suteiktų teisę gauti kuo daugiau ir kiek įmanoma didesnių lengvatų bei finansinės naudos, dažnai netgi tuomet, kai pagal sveikatos būklę pacientui norimos lengvatos ar išmokos nepriklauso. Kitoje pusėje – institucijos, suteikiančias tas lengvatas bei išmokančios išmokas bei pašalpas, kurios savo ruožtu turi priešingų interesų, todėl nuolat taiko atvirą ar paslėptą spaudimą gydytojų bendruomenei ar paskiriems gydytojams, kad tokių lengvatų ir išmokų gavėjų būtų kuo mažiau. Todėl gydytojas, užuot skyręs savo laiką ir jėgas tiesioginiam klinikiniui darbui, priverstas tiek aiškintis su pacientais, kada kokios lengvatos pastariesiems priklauso, tiek įrodinėti institucijų darbuotojams dažnai net ir ne specialistams akivaizdžias tiesas.
5. Reikia kalbėti apskritai apie gydytojo statusą bei paskirtį. Dabartinėje sistemoje vyrauja iškreiptas požiūris į gydytojo profesiją. „Gydytojas“ tiek pagal profesijos pavadinimą, tiek atsižvelgiant į tai, kaip yra parengiamas gydytojas - tai žmogus, kuris teikia ligų diagnostikos, gydymo paslaugas bei tam tikru mastu vykdo ir ligų profilaktiką. Todėl tuo jis ir turi užsiimti. Visa kita, t.y. socialinių paslaugų vykdymas, turi atlikti socialinis darbuotojas arba kitas asmuo, bet ne gydytojas, kaip yra ir išsivysčiusiose šalyse. Arba tai turi atlikti kitų institucijų darbuotojai, patys susirenkantys reikiamą informaciją.
6. Lietuvoje dažnai teigiama, kad gydytojai, ypač BPG, neatlieka savo funkcijos ir misijos taip, kaip buvo numatyta kuriant šeimos medicinos modelį. Atsakingai teigiame, kad viena iš akivaizdžiausių priežasčių, kurios trukdo gydytojams dirbti taip, kaip jie turėtų, galėtų ir norėtų, ir yra iš išorės primestų funkcijų vykdymas, prie kurių reikia priskirti ir aptariamas socialines paslaugas.
Išvada.
Darbartinio ekonominio sunkmečio sąlygomis ypač išryškėja visos sveikatos priežiūros sistemos ydos. Tačiau sunkmetis yra ir puiki progra pagaliau atsitokėti ir imti iš esmės keisti tokią nusistovėjusią sampratą. Todėl prašome, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, peržiūrėti dabartinę tvarką ir rasti galimybę atlaisvinti šeimos gydytojo instituciją nuo jam nebūdingų funkcijų vykdymo, pavedant jas atlikti pačioms suinteresuotoms valstybinėms institucijoms ir privačioms įstaigoms. Dabartinė praktika, kai šios institucijos ir įstaigos gauna visą informaciją „ant lėkštelės“, ir dar nemokamai, iš šeimos gydytojo, toliau tęstis nebegali. Nes ASPĮ su dabartiniais resursais vos beišgali tinkamai vykdyti savo tiesioginę-sveikatos priežiūros paslaugų tiekėjo-funkciją, t.y. užsiimti ligų diagnostika, gydymu bei profilaktika. Būtina inicijuoti reikiamų teisės aktų pakeitimus, kurie nors iš dalies atlaisvintų šeimos gydytojus nuo pareigos pildyti bei išdavinėti dokumentus, kurie reikalingi vien tik kuriai nors institucijai arba reikšmingos tik materialinei paciento gerovei, bet neturi jokio ryšio su konkretaus paciento sveikatos būkle bei klinikine praktika, siekiant gydomojo ar profilaktinio tikslo.
Jeigu būtų nuspręsta kai kurias minėtas funkcijas palikti visgi šeimos gydytojo kompetencijai, turi kartu būti priimtas principinis sprendimas, kad visos paslaugos, nesusijusios su klinikine praktika, būtų apmokestintos. Žemiau pateikiame argumentus, kodėl nei įstaiga, nei atskiras gydytojas neprivalo nemokamai to atlikti:
1. Tiek šeimos gydytojo normoje, tiek kitose teisės aktuose įtvirtinta nuostata, kad šeimos gydytojas privalo bendradarbiauti su kitomis įstaigomis. Tačiau nėra teisės aktų, kur būtų aiškiai nurodyta, kad gydymo įstaiga ar šeimos gydytojas tai turi atlikti tik nemokamai. Privalome galų gale įsisamoninti, kad kiekviena paslauga turi savo kainą. Nėra nemokamų paslaugų. Paslaugos teikimas yra ekonominė veikla, o vykdant bet kokią ekonominę veiklą, bet kuris ūkio subjektas neišvengiamai patiria sąnaudų. Gydymo įstaiga – tai ne labdaros įstaiga. Tai visų pirma pirmiausiai yra juridinis asmuo, kuris privalo jeigu ne pelno siekti, tai bent galvoti apie tai, kaip dirbti nenuostolingai ir nebankrutuoti. Gydymo įstaiga negauna finansavimo „atskira biudžeto eilute“, o privalo užsidirbti pati. PSDF šiuo metu apmoka tik už paciento sveikatos priežiūros paslaugas, o tai yra tik profilaktinės paslaugos, ligų diagnostika bei gydymas. Matome akivaizdžius faktus, kad iš PSDF skiriamos lėšos nebepadengia netgi klinikinės praktikos sąnaudų. Todėl tokioje situacijoje bet kokia prievolė gydymo įstaigai greta teikti ir kitokio pobūdžio paslaugas, tame tarpe – socialines, yra praktika, prasilenkianti su bet kokia ekonomine logika.
2. Kai kurios paslaugos, kaip profilaktinis sveikatos patikrinimas įsidarbinant bei dirbant arba vairuotojo teisėms gauti, jau seniai yra apmokestintos, kai tam tikrą mokestį sumoka pats besikreipiantis (kai kuriais atvejais – juridiniai asmenys, kaip antai darbdavys). Kai kurios kitos, kaip antai profilaktinis moksleivių sveikatos tikrinimas prieš mokyklą ir atitinkamos formos pažymos išdavimas, yra apmokama atskirai iš PSDF kaip skatinamoji paslauga. Todėl kyla pagrįstas klausimas – kodėl likusios paslaugos paliekamos „nuošalyje“? Kodėl tokios paslaugos, kaip dokumentų į NDNT ar GKK rengimas, išrašo (formos Nr. 027/a) apie persirgtas ligas išdavimas, reikalaujant Karo prievolės centro medicinos komisijai, turi būti atliekamos už dyką? Nors, norint tinkamai atlikti šį darbą, gydytojas turi įdėti ne ką mažiau pastangų bei sugaišti laiko.
3. Galima rasti ne vieną valstybinę instituciją ar įstaigą, kuri netgi gyvendama iš biudžetinio finansavimo, turi teisę imti tam tikrą mokestį už savo suteikiamas paslaugas. Pavyzdžiu gali būti pažyma apie gyvenamąją vietą, licencijų (taip pat ir medicinos praktikos) išdavimas, aplinkos ištyrimas dėl žalingų faktorių ir pan. Netgi sumokant komunalinius mokesčius, bankas ar kita įmokas priimanti įstaiga nesidrovi pasiimti tam tikrą savo „dalį“. Todėl nesuvokiama, kodėl medicinos įstaigos yra šia prasme diskriminuojamos. Kodėl, nelyginant sovietmečiu, daugybę paslaugų jos privalo teikti nemokamai, nors netgi valstybinės įstaigos turi teisę savo veikloje taikyti rinkos santykius?
Manome, kad diskusijos galimos tik dėl dviejų dalykų:
1) Kas turėtų nustatyti paslaugų įkainius: teisės aktais numatomas vienodas mokestis visose įstaigose ar leisti kiekvienai ASPĮ nusistatyti savo įkainius, kai kuriais atvejais tai prisidėtų skatinant konkurenciją;
2) Kas turėtų sumokėti reikiamą mokestį – pats besikreipiantysis ar dokumento reikalaujanti įstaiga.
Tačiau tai – tik detalių klausimai. Nes sprendimas, kad apmokestinti nemedicinines paslaugas būtina, jau yra seniai pribrendęs.

paskebta: šeimos gydytojų tinklalapyje www.seimosgydytojas.blogspot.com ir LBPGD tinklalapyje www.gydytojas.blogspot.com

1 komentaras:

Unknown rašė...

Dekui uz issamu ir strukturuota teksta! Sveikatos prieziura yra rimtas ir painus dalykas, tad nenuostabu, kad yra tiek daug taisykliu.